„Paradoksalu, tačiau atrakcionus dažniausiai stebėjau iš toli, pats suptis nemėgau. Toji distancija mane nuolat provokavo mąstyti apie atrakcionus kaip apie itin keistą reiškinį.” – teigia Lietuvos erdvės agentūros įkūrėjas, dizaineris, tyrėjas, Vilniaus dailės akademijos docentas Julijonas Urbonas. Pernai Julijonas savo darbų sąrašą papildė naujais darbais „Smegenų suktukas” ir „Regos” – dar dviem projektais toliau nagrinėjančiais gravitacijos ir atrakcionų inžinerijos temas. O senesni menininko darbai ne tik viešėjo Milano trienalėje bei Venecijos bienalėje, bet ir gyvena muziejų bei privačių kolekcionierių archyvuose.
Savo darbuose tyrinėjate temas nuo atrakcionų parko inžinerijos iki kinetinio meno ir mokslinės fantastikos. Kuriate stebinančias kritines priemones, išjudinančias ir kūną, ir vaizduotę. Naujausias jūsų darbas – „Smegenų suktukas” (angl. cerebral spinner) – atrakcionas paremtas Ernsto Hoffmeisterio rotoriaus prototipu. Kaip atrakcionai atsirado jūsų gyvenime?
Galima sakyti, kad gimiau, užaugau ir gyvenau atrakcionų parke. Mano tėvelis buvo atrakcionų parko Klaipėdoje direktorius. Tėvelis labai nemėgo sovietinių darželių, sakydavo, kad jie komunistinės indokrinacijos stovyklos, taigi, mūsų su sese ten neišsiuntė. Dienas leisdavome atrakcionų parke, o mūsų auklės buvo atrakcionų inžinieriai ir prižiūrėtojai. Netrukus perėmiau tėvėlio vairą ir penkis metus pats vadovavau šiam parkui.
Ar pats eidavote išbandyti atrakcionų?
Paradoksalu, tačiau atrakcionus dažniausiai stebėjau iš toli, pats suptis nemėgau. Toji distancija mane nuolat provokavo mąstyti apie atrakcionus kaip apie itin keistą reiškinį. Tik įsivaizduokite, pasaulyje milijonai žmonių po dvi ar tris valandas laukia eilėse, kad minutę pasisuptų. Jie gauna klyksmus, prakaitą, vėmimą, bet kitą dieną ir vėl eina to paties. Joks kitas reiškinys nesuteikia malonumo per tokią kančią. Toji keista situacija išprovokavo mane giliau apie tai pagalvoti. Įvardijau šią temą estetine gravitacija ir pradėjau tirti, ką atrakcionai galėtų pasiūlyti menui ir ką menas galėtų pasiūlyti atrakcionams.
„Smegenų suktuko“ tipo atrakcionai išpopuliarėjo praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Karuselė, pasitelkdama išcentrinę jėgą, žmones pritraukia prie atrakcionų sienelių ir nepaleidžia, kol po truputį pati nesustoja ir negrąžina žmonių ant žemės. Tokius nostalgiškus atrakcionus dar galima rasti atrakcionų parkuose. O kodėl jūs nusprendėte šiuos objektus prikelti naujam gyvenimui?
Mano kuriami atrakcionai nėra senų prototipų kopijos. REGOS (Robotinis EGO-judėjimo Simuliatorius) ir „Smegenų suktukas“ – tai naujos kartos atrakcionai, pakelti į meno lygį. Šie projektai ne tik suteikia naujas estetines judėjimo patirtis, bet ir įsteigia naują meno žanrą – egojudėjimo (savęs judėjimo) dizainą. Planuoju išmėginti ir populiarinti REGOS kuo įvairesnėse meno srityse: šokyje, teatre, kine ar net šiuolaikiniame mene. Panašaus pobūdžio robotų sistemos kuriamos mokslui, pramonei, karybai, bet ne meno sritims. REGOS išskirtinis tuo, kad kurtas meno laukui nuo nulio. Su šia sistema galima atkurti ypatingai platų judesių spektrą. Įrenginį lengva paslėpti tiek vizualiai, tiek akustiškai: jis gali veikti itin tyliai. Viskas projektuota galvojant apie menininką kaip vartotoją ir operatorių, todėl roboto valdymo sąsaja nereikalauja techninių žinių.
O „Smegenų suktuką“ iš tiesų buvau sumanęs kaip besisukantį Lietuvos paviljoną Venecijos architektūros bienalėje. Tai – atrakcionas, sudarytas iš besisukančio būgno ir stabilios platformos. Būgno viduje sukasi žmonės, atsistoję prie jo sienelių, specialiai pasvirusių ir suformuotų remiantis dirbtinės gravitacijos fizika. Išcentrinė jėga žmones stipriai pritraukia prie šių sienelių taip, kad žmonių kūnai slenka aukštyn ir „pakimba“ ore. Šiuo vaizdiniu gali mėgautis ne tik pasivažinėtojai, nes sienelės skaidrios. „Smegenų suktukas“ – savotiška kintančios gravitacijos scena, besisukanti paskaitų auditorija, kinetinė miesto aikštė, net laboratorija, tirianti pakitusios gravitacijos poveikį mąstymui, vaizduotei ir malonumui.
Papasakokite plačiau apie egojudėjimą. Kas tai?
Egojudėjimo (angl. ego-motion) formuluotė apibrėžia, kaip žmogus patiria ir suvokia savo judėjimą erdvėje. Transporto technologijos kartu su atrakcionais čia vaidina labai svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, automobilį būtų galima pavadinti savotiška kinematografine mašina su ypač plačiu stereoskopiniu ekranu ir specialiais efektais, kuri rodo kelio filmus su prabėgančiais kraštovaizdžiais, akompanuojamais kelio vingių ir kalnelių sūpavimo. Tokiu atveju egojudėjimas yra pats tas filmas, kurio pagrindiniai veikėjai yra vairuotojas ir keleiviai.
Judesys vaidino tam tikra prasme gan pasyvų vaidmenį mene. Ar tai būtų šokis, ar kinetinis menas, ar kinas – visada juda atlikėjas, o ne publika. Išskyrus atrakcionus. Tačiau ši pramogų mašinerija retai, jei ne niekada, įvardijama kaip meno sritis, o be to yra gan apribota tam tikro judesių žodyno. Kas jei apjungtume judesio menų estetiką, atrakcionų potyrius ir robotikos kinematinį lankstumą? Tokiu būdu suformuosime visiškai naują judėjimo potyrių realybę ir naują meno sritį: egojudėjimo dizainą. Kiekvienai naujai sričiai reikia naujų įrankių. Ne išimtis ir egojudėjimo dizainas. REGOS – tai kone pirmasis įrankis, sukurtas būtent šiai sričiai.
Dalyvaujate Vilniaus dailės akademijos organizuojamoje antreprenerystės programoje. Kaip tai prisideda prie projektų vystymo ir asmeninio tobulėjimo?
Panašu, kad netrukus prie „menininkas, dizaineris, tyrėjas” galėsiu prisidėti dar vieną epitetą „antrepreneris“. Antreprenerystės programoje toliau gilinu žinias apie komercinimo strategijas, jungiant su meniniais ir dizaino tyrimais bei jų eksperimentine plėtra. Jaučiu stiprėjančią galią veikti rinkoje ir veikti pačią rinką.
Ar verta jauniesiems dizaineriams ugdyti antreprenerystės įgūdžius?
Jei kūrėjas kuria rinkai, tuomet, žinoma, antreprenerystės įgūdžiai būtini. Priešingu atveju – kuriant ne rinkai – šie įgūdžiai mažiau reikalingi. Kita vertus, tam tikri antreprenerystės įrankiai gali būti sėkmingai taikomi bet kokiuose projektuose ir tyrimuose.
Pabaigai. Jau beveik dešimtmetį intensyviai dirbate kritinio dizaino srityje, skinate laurus už sukurtus projektus, esate vienas žymiausių Lietuvos menininkų ir tyrėjų. Ką rekomenduotumėte pamatyti, paskaityti ar paklausyti žmonėms ieškantiems įkvėpimo ir motyvacijos savo gyvenime?
Tokių šaltinių sąrašas begalinis ir nebaigtinis. Mano nuomone, svarbu nestokoti smalsumo įvairovei ir svetimybei. Nuo tekstų apie kognityvinę revoliuciją (pvz. Yuval Harari) iki linijų antropologijos (Tim Ingold), nuo kasdieninių judesių choreografijos (pvz. Maxine Sheets-Johnstone) iki metakognityvinės mokslinės fantastikos (Ted Chiang), nuo šmėklologinės muzikos (The Caretaker) iki „body horror“ filmų (David Cronenberg)…